APIE ŪKĮ

Istorija

Vilkės ūkio istorija paprasta. Kadaise šioje sodyboje gyveno mano seneliai, čia aš vasarodavau, čia prabėgo mano vaikystė. Kai seneliai iškeliavo anapilin sodyba liko tuščia. Nei žmonių, nei gyvulių, nei daržų. 

Svajojau sugrąžinti tuos laikus, kai ūkelis klegėjo nuo vaikų balsų, kai savaitgaliais suvažiuodavome visi ir darbuodavomės, kad net rūkdavo. Buvo gausa. Pilni sklepai, aruodai, sandėliukai. Stalas visuomet būdavo nukrautas skaniausiu maistu, kurio didžioji dalis buvo pačių užaugintas. 

Rinkdavome ir laukines uogas, ir žoleles, važiuodavome į mišką riešutauti ir grybauti. 

Vasarą pas senelius būdavo paliktas visas būrys anūkų ir turėjome savo užduotis: grėbti šieną, laistyti šiltnamius, ravėti daržus, girdyti karves, rinkti obuolius, skinti serbentus ir taip toliau ir be galo. Kiekvienas metų laikas kitoks, kiekviena savaitė kitokia, savi darbai, savi žaidimai.

Norėjau prikelti visa tai. Norėjau, kad vėl būtų pilnas stalas nuostabiausių gėrybių, kad kuo mažiau visko reiktų pirkti.  

Apie kažkokius krepšelius iš pat pradžių net minties nebuvo. Bet savo vaizduotėje mačiau pilnus daržus ir derlingus sodus, pilnus sandėliukus visko.

Na ir gavosi va kas gavosi. Labai greitai tapo aišku, kad norint prisodinti šimtus medžių, norint, kad sodyba būtų gyva ir klestėtų, neužtenka rūpintis tik savo pilvu, tik sau auginti. Reikia kažką parduoti, kad atsirastų lėšų visoms svajonėms įgyvendinti. 

Pamažu įsisiūbavo krepšelių idėja. 

Kodėl krepšeliai?

Todėl, kad supratome, kad turgus ne mums. Auginti, puoselėti, glostyti kiekvieną augalėlį, skinti, plauti, vežti į turgų ir stovėti bei laukti be jokios garantijos ar parduosi šiandien viską, ar ne... Tai ne kelias.  Kažkiek visada likdavo, nors ir nedaug. Tokie tie turgaus dėsniai. Niekas nenori kelių likusių agurkų, paskutinės salotos... na tiesiog nesimpatiškai atrodo pustuštėje dėžėje. 

Išmesti likučius - tai, mano supratimu, nusikaltimas prieš save ir pačią gamtą. Tas, kuris vertina ir gerbia savo darbą, taip nesielgs. Taigi, tiesiog perėmėme gerą paprotį, kuris jau seniai prigijęs daugelyje vakarų valstybių. Tai, kas geriausia - pristatoma asmeniškai.

Apie mūsų principus

Jei kažką darai - daryk gerai. Nuo pat pradžių buvo aišku, kad šiame ūkyje daržovės, vaisiai ir uogos bus auginami tik natūraliai. 

Vaikystėje esu susidūrusi ir su mėšlu, ir su trąšom, bet šį kartą norėjau kitaip. Norėjau garantuoto gėrio.

Supratau, kad noriu rasti geriausią auginimo būdą, kuris leistų užauginti visavertį maistą. Išstudijavau įvairius draugiškus aplinkai auginimo principus: ekologinį, biodinaminį, gamtinį. Išvada buvo aiški - gamtinė žemdirbystė - tai, kas ir yra geriausia. 

Šioje veikloje nenorime išnaudoti nei gyvūnų, nei dirvožemio alinti, gamtinė žemdirbystė  - tai darna.

Vilkė

0
Sukurta su „Mozello“ - lengviausia svetainių kūrimo priemone.

 .